SENASIS OBELŲ SODAS – likęs nuo buvusio Mičiurino tarybinio ūkio-technikumo laikų. Sodas buvo nuolat prižiūrimas Narsiečių gyventojų, todėl jų dėka ir turime išlikusių senųjų obelų.
„Pietinėje gatvės pusėje, kur sovietmečiu plytėjo medelynas, kuriasi naujas miesto rajonas, pavadintas Narsiečiais. Šis pavadinimas, matyt, kildinamas iš tarpukario laikų, kai šioje vietovėje ūkininkavo žemes gavę narsūs nepriklausomybės kovų savanoriai” – iš dienraščio Kauno diena.
TYLIOS NAUJAKURĖS_NARSIEČIŲ PRADŽIA
Obelis lietuvio širdyje – vienas artimiausių ir brangiausių medžių. Jos žydėjimo laukta su džiaugsmu – baltas žiedų debesis primindavo pavasario atgimimą ir brangiausią žmogų – mamą. Vėliau džiaugtasi augančiais, nokstančiais obuoliais. Rudenį nuskinti jie džiugindavo visą žiemą. Sakydavo: „Obuolys į namus – ligos iš namų.“ Ir šiandien dažnas lietuvis turi savo obelį kieme, sodyboje – miela pasėdėti po ja, kai byra žiedlapiai ar ant šakų sūpuojasi sunokę vaisiai. Obelis – tarsi širdies medis, poetams lyg mūza, lyg MAMA, juk kiekvienas esame girdėję pasakymą – „Kaip obelis, mamyt, palinkus…“ Kai ji pražysta, atrodo, kad pats dangus nusileidžia į žemę – balti žiedai kvepia pavasariu, vaikyste primindami mamos šilumą. Kiek dainų parašyta, kiek eilių sudėliota – obelis, obelėlė…
„Aš jau nepakeliu minčių apie tave kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių…“
„Šią naktelę per naktelę nemigau, nemigau, su broleliu obelėlę sodinau, sodinau…“
„Matos iš tolo baltos langinės, obelys žydi, juokias merginos, puošiasi mūsų žemė geroji, lietui praėjus, kvepia, garuoja, sužydėjus vėl sodams kaime, per gimtinę einu…“
Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals.
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
