Mes keliavome PARTIZANŲ TAKAIS…

Susitikę Laisvės kovotojų Jadvygos ir Vinco Sutkų muziejus pradėjome istoriją, kuri yra pilna tikėjimo, pasiaukojimo ir troškimo būti laisviems…

Iš muziejaus visi drauge pajudėjome J. Lukšos g., kuri vedė į Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietą. Važiuojant aplankėme Pažėrų kapinaites kur visi kartu turėjome užduotį išsiaiškinti kam skirtas paminklas „Gyvieji-mirusiems”, bendruomenės nariai tuoj pat rado atsakymą: paminklas skirtas Pavasarininkams, Pavasarininkai – katalikiška jaunimo organizacija, veikusi 1907–1940 m. Oficialus pavadinimas priimtas 1919 m.

Ir štai mes atvykome į vietą, kuri mus pasitiko saulės spinduliais, paukščių čiulbėjimu…o kažkada čia einant į susitikimą, partizanų širdys plakė daug stipriau nei mes galime įsivaizduoti…Juozas Lukša-Daumantas nušautas…partizanas Povilas Pečiulaitis – Lakštingala spėjo pabėgti (iš P. Pečiulaičio atsiminimo: bėgdamas galvojau, kad visus plaučius išspjausiu, buvo labai baisu). Šalia tekantis Bartupės upelis šiandien tyliai čiurleno tekėdamas, o tąsyk čia liejosi kraujas mūsų kovotojų, kurie kovojo už MŪSŲ VISŲ LAISVĘ.

Sustoję Julijono Būtėno atminimo vietoje, išgirdome ne tik daug įdomių istorinių pasakojimų, teko visiems palaikyti ir kompasą, ir diržą, ir ginklą, kuriais naudojosi MŪSŲ partizanai.

Kelionės maršrutas mus toliau vedė partizanų takais, o partizanų vado Alfonso Arlausko atminimo vietoje, radome pavėsinę, kur visi kartu draugiškai surengėme vaišes, pasistiprinome ir leidomės toliau…šį kartą leidomės į mišką ieškoti partizanų buvimo įrodymų, ieškoti daug nereikėjo, rastos kulkos viską išdavė…čia vyko kova už LAISVĘ…

Nuoširdžiai dėkojame gerb. Vytautui, gerb. Antanui už įdomius pasakojimus, už parinktą maršrutą, už buvimą kartu.

Dėkojame visiems dalyviams buvusiems kartu!