Minime 77-ąsias metines nuo kraupių įvykių įvykusių Kazio ir Onos Dagilių sodyboje (prie „Tribalės“). Aplankėme partizanų žūties vietą, sutvarkėme aplinką, uždegėme žvakeles.
GERBIAME IR SAUGOME ISTORIJĄ
1948 m. rugpjūčio 10 d., tuomet kautynėse su stribais žuvo Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-RYMANTAS, adjutantas Juozas Skučas-ŠAULYS ir kuopos vadas Kazimieras Brundza-PAPARTIS.
IŠTRAUKOS IŠ POVILO PEČIULAIČIO-LAKŠTINGALOS ATSIMINIMŲ KNYGOS „ŠITĄ PAIMKITE GYVĄ“
Gyvenome Jonučių kaime pas Kazį Dagilį, ten gydėsi Rymantas. Aptariame padėtį, kad pavojaus neturėtų būti, nes prie Garliavos retai daromos kratos.
Pro Dagilio sodybą net takas buvo čekistų pramintas link Digrių, Poderiškių ir į kitus kaimus.
Slėptuvė pas K. Dagilį gera, turim net slapta iš stulpo įsivedę elektrą, nors darbo turėjome daug, kol stulpe išgręžėme skylę laidui užmaskuoti. Rymantui pradėjo ranka gyti, Gintaras Kaune parūpino vaistų.
Rymantas, ėjęs Birutės rinktinės vado pareigas, o Birutės rinktinės vadu paskirtas Mindaugas. Mūsų slėptuvė pasidarė „Tauro” apygardos būstinė. Šioje vietoje laikytis labai nepatogu, nes pro Dagilio sodybą ėjo takas, kuriuo čekistai traukdavo į kaimus. Vakare nueina, rytą grįžta, o slėptuvė už 100 metrų. Labiausiai saugojom, kad nebūtų girdėti radijo. Kai naktį kas nors praeina, žemėje labai girdėti. Rymantas pradėjo pertvarkyti „Tauro” apygardos štabą. Priėmė keletą naujų partizanų, kurie leido spaudą ir tvarkė dokumentaciją. Šaulį paskyrė štabo vadu.
Naujasis „Tauro” apygardos vadas Rymantas, dar būdamas sužeistas ir negalėdamas gerai valdyti rankos, pats visur ėjo ir stengėsi, kad būtų tvarka ir drausmė. Pavojų niekas neskaičiavo, jų pilna kiekvieną dieną, garnizono daliniai siaučia be perstojo visoje Lietuvoje. Rymantas niekada nenusimindavo, nedejuodavo, net tada, kai labai skaudėdavo ranką, kai iš žaizdos traukėme sprogstamos kulkos suskaldytus kaulus. Pagaliau jo ranka pradėjo gyti.
Pietų metu šeimininkė praneša, kad yra žuvusių draugų Jonučių kaime pas Kazį Dagilį. Žuvę trys, o vienas prasimušęs iš apsupimo. Šeimininkų nesuėmė, jie pabėgo, bet smarkiai ieškomi. Atsitikimas pas K. Dagilį buvo netikėtas. Rytą šeimininkė Ona Dagilienė paklausė, kur valgysime. Rymantas atsakė—„jei ramu, viršuje”. Vasarą slėptuvėje visada oro trūksta. Slėptuvė po klėtimi, visi suėję į klėtį, laukiame šeimininkės. Staiga kieme pasirodo daug kariuomenės, jau pasislėpti nėra kur, daro kratą. Partizanai sulipa ant klėties aukšto, o kareiviai jau eina į klėtį daryti kratos. Kareivius nušauna, paima jų ginklus, puola į lauką. Šaulį nukerta prie durų, Rymantas su Paparčiu traukiasi už trobų. Sargyba nukerta ir juos. Gintaras bėga link Jonučių kapinių, smarkiai apšaudomas. Šiaip taip paspruko, o Rymantas, Šaulys ir Papartis žuvo, Dagilio visa šeima pabėgo. Kazys Dagilis-Dėdžius įstojo į partizanus, bet vėliau žuvo tame pačiame kaime pas Kuzmicką. Dėdžiaus žuvimo aplinkybės liko neaiškios, sklido gandai, kad buvo išduotas šeimininkų. Ona Dagilienė, kurį laiką pasislapsčiusi, vėliau su šeima gyveno laisvai.
