2026 m. vasario 16 d.
ANTANAS JAKŠTAS
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Vyčio Kryžiaus kavalierius, Majoras, Pulkininkas leitenantas.
Antanas Jakštas gimė 1896 m. vasario 16 d. Giedraičiuose, Ukmergės aps. Atkreipkime dėmesį į gimimo datą, VASARIO 16-oji , dėl šios gimimo datos Antanui vėliau gyvenime reikėjo pakovoti, nes buvo norinčių ją pakeisti, tačiau Antanui nesutikus data liko nepakeista jo asmens dokumentuose. Šiandien minime 130 – ąsias Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Pulkininko leitenanto ANTANO JAKŠTO gimimo metines.
Antanas Jakštas mokėsi Giedraičių miestelio mokykloje rusų kalba, nes lietuviškos mokyklos nebuvo. Mokykloje už kalbėjimą lietuviškai buvo nubaustas. Už nubaudimą Antanas Jakštas suorganizavo protesto akciją prieš rusiškai kalbėti verčiančią mokyklos valdžią – vaikai apmėtė sniego gniūžtėmis ir akmenimis. Po šio įvykio buvo nutarta uždaryti mokyklą.
1918 11 23 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Asmeninės sudėties skyriaus raštvedžiu.
1919 10 18 suteiktas kapitono laipsnis.
1919 – 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, buvo sužeistas. Daktarai norėjo amputuoti koją, tačiau Antanui nesutikus, šio sumanymo buvo atsisakyta. Ilgai gydėsi Kauno karo ligoninėje ir koja buvo išsaugota. Ir tai tik Antano Jakšto tvirtybės ir mokėjimo kovoti dėka.
1919 m. Lapkričio mėn. už bolševikų fronte parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi “Už Tėvynę”, taip pat apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu.
1922 01 06 pakeltas į majorus.
1923 m. dalyvavo sukilime vaduojant Klaipėdą slapyvardžiu Kalvaitis. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, Antanas Jakštas laikinai buvo paskirtas miesto komendantu. Šeimoje pasakojama, kad dirbant komendantu neleido pasireikšti vietiniams vokiečiams, todėl vokiečiai paskyrė 2000 markių už Antano Jakšto likvidavimą.
Paskelbus karininkams konkursą mokytis užsienio karo akademijose, Antanas Jakštas laimėjo konkursą į Vokietijos akademiją. Tačiau dėl suprantamų priežasčių į Vokietiją vykti negalėjo ir į savo vietą pasiūlė Stasį Raštikį. Antanas Jakštas su Stasiu Raštikiu buvo labai geri draugai, Stasys Raštikis buvo vienos iš dukterų krikšto tėvas. S. Raštikis svečiuodavosi pas A. Jakštą Narsiečiuose.
1925 m. Apdovanotas Klaipėdos išvadavimo sidabro medaliu.
Klaipėdos išvadavimo sukilimo dalyviams buvo išdalinti sklypai, čia galėjo būti jau apie 1927 m. Gautame savo sklype Narsiečiuose Antanas Jakštas pasodino ąžuolus, manome, kad Jakšto sodinti ąžuolai yra trys. Kitais metais ąžuolams turėtų būti 100 metų.
1930 m. Antanas Jakštas baigė Lietuvos universiteto Teisių fakulteto ekonomikos studijas Kaune, vėliau Antanas Jakštas savo laiške sūnui yra rašęs “Žinok, kad aukštojo mokslo trūkumas tau gyvenime atsilieps labai neigiamai ir lydės tave iki grabo lentos”.
1931 m. Apdovanotas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Gedimino 4 laipsnio ordinu.
1935 11 23 pakeltas į pulkininkus leitenantus.
1940 08 17 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas Lietuvos Laisvės Kovų Karo mokyklos Vilniuje dėstytoju.
1940 12 11 iš kariuomenės atleistas. Ūkininkavo savo ūkyje Narsiečiuose.
Dirbdamas Generaliniame štabe (žvalgyboje), okupavus Lietuvą pasiėmė savo asmens bylą iš archyvo. Ją laikė kartu su visais dokumentais ir apdovanojimais. Vėliau visus savo apdovanojimus pasiėmė su savimi į lagerį, tačiau per sumaištį kuomet lageryje suėmė buvo įduoti dukrai Danutei, kuri paslėpė, o vėliau jų jau nerado.
1941 06 18 su šeima išvežtas į Voronichą, Tomsko sritį. 1944 m. tremtyje suimtas. Laikytas Taišeto lageryje Krašnojarsko krašto Irkutsko srityje. Būnant lageryje buvo sudaryta nauja byla nuteisiant 25 metams.
Lageryje gyvas liko dėka ten dirbusio rusų daktaro, kuris įspėjo niekada neatsilikti nuo minios ir pamokė kaip valgyti didžiausią nuodą – sūrią silkę. Antanas Jakštas paslapčia silkę mirkydavo ir tik tuomet valgydavo. Iš daktaro gaudavo varškės.
1954 m. grįžo į Lietuvą (šeima grįžo 1952). Grįžę savo sodyboje Narsiečiuose rado kitus gyventojus. Teko daug įrodinėti kol atgavo savo sodybą. Toliau gyveno Narsiečių kaime. Tačiau po kelių kvietimų į NKVD buvo priverstas išvykti iš Kauno. Grįžo į tėviškę Giedraičius, ten dirbo ligoninėje sanitaru, vežiojo miestelio felčerę. Vakarais kapodavo malkas už pinigus. Pinigų buvo didelis stygius, todėl turėjo labai daug dirbti. Šeima buvo likusi gyventi Narsiečiuose. Tuo metu Antanas su šeima bendravo tik laiškais.
1965 m. visa šeima reabilituoti.
Į Narsiečius visam laikui grįžo 1973 m. ir ūkininkavo.
Antanas Jakštas buvo labai užsidaręs ir nekalbus žmogus, žodžio neištrauksi ir visai nenuostabu, žinant kokias paslaptis turėjo saugoti. Saugojo savo šeimą, todėl niekam nieko nepasakojo. Per savo 90 metų jubiliejų pirmą kartą susirinkusiems šeimos nariams papasakojo apie dalyvavimą sukilime išvaduojant Klaipėdą. Niekada nešaukdavo, nesibardavo, o jeigu kada jam kantrybė ir trūkdavo, uždainuodavo „Bijūnėlis žalias“…ir išeidavo.
Mirė 1987 m. Balandžio 3 d., sulaukęs 91 metų, palaidotas Jonučių kapinėse, po metų mirė ir žmona Marcelė.
2026 m. vasario 16 d. minėdami 130 – ąsias Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Pulkininko leitenanto ANTANO JAKŠTO gimimo metines, atidengiamas ąžuolinis suoliukas skirtas ANTANUI JAKŠTUI atminti. Kodėl pasirinkome atmintį įamžinti suoliuku? Medinį suoliuką prie savo sodybos Antanas Jakštas buvo susimeistravęs pats, savo rankomis. Ant jo dažnai prisėsdavo – laukdamas užsukančių kaimynų ar atvykstančios pieninės, kuriai priduodavo pieną. Tai buvo paprasta, bet gyva bendravimo ir kasdienybės vieta. Ąžuolas pasirinktas neatsitiktinai – Antanas Jakštas buvo tvirtas lyg ąžuolas, kovojęs už mūsų Laisvę. O nugludinti suoliuko kampai – tai laiko paliktos žymės: ilgamečio sėdėjimo, gyvenimo, laukimo ir buvimo kartu simbolis. Būkime tvirti kaip ąžuolai. Saugokime savo istoriją ir neleiskime niekam atimti iš mūsų ne tik praeities, bet ir ateities.
Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos!
Daugiau surinktos medžiagos apie Antaną Jakštą:
Partizanų ryšininkės Jadvygos Grigoraitytės Sutkienės pasakojimas
Antanas Jakštas sėdi ant savo sumeistrauto suoliuko prie Vyčio Kryžiaus g., iš to, jog rankoje laiko plaktuką, galime spręsti, kad nuotrauka užfiksuota po ką tik atlikto suoliuko gamybos darbo.
