Prisiminkime MŪSŲ DIDVYRIUS
DIDŽIUOKIMĖS, jog viena iš NARSIEČIŲ gatvių pavadinta ZIGMO TIŠKOS vardu. Šiais metais minime ZIGMO TIŠKOS 105-ąsias žūties metines.
ZIGMAS TIŠKA paaukojęs savo gyvybę būdamas vos 22 -ejų.
Širvintos ir jų apylinkės suvaidino didelį vaidmenį mūšiuose dėl Nepriklausomybės, čia vyko ne vienas susidūrimas su lenkais, iš tiesų turime tik vieną Vyčio ordino kavalierių, kuriam šis garbingas apdovanojimas buvo suteiktas po mirties. Tai 7-ojo pėstininkų pulko leitenantas ZIGMAS TIŠKA, kritęs mūšyje netoli Širvintų 1920 metų lapkričio 17-ąją – kelios dienos iki garsiosios Širvintų operacijos, nulėmusios konflikto su želigovskininkais baigtį. Zigmas Tiška tapo aštuntuoju kariškiu, už garbingą apdovanojimą sumokėjusiu savo gyvybe.
1938 metais 13-ajame numeryje „Kardas“ rašė:
Leitenanto Zigmo Tiškos vadovaujama 8-oji kuopa beveik įsiveržė į kaimą, tačiau bendras dviejų kuopų puolimas vis dėlto nenusisekė. Pačiame Motiejūnų puolimo įkarštyje sužeistas krito 8-osios kuopos vado pareigas laikinai einantis leitenantas Zigmas Tiška. Netekusi vado, kuopa pakrinka, nebepajėgia įvykdyti užduoties ir, dezorganizuota lenkų kontrpuolimo, persekiojama traukiasi.
Pastebėję kraujuojantį vadą, du kareiviai dar šoka jo gelbėti, atsitraukdami priešo akivaizdoje kiek pajėgdami jį neša, nepalieka sužeisto. Tačiau nespėjus atsitraukti nė kilometro, vienas karių krinta pakirstas lenkų kulkos. Likęs karys vadą dar neša vienas. Matydamas, kad jį gelbėdamas karys pats žus nuo persekiojančių lenkų kulkų, dar gyvas leitenantas Tiška įsako kariui gelbėtis, o jį – palikti.
Karys suspėja išsigelbėti, tačiau leitenantas Zigmas Tiška miršta kautynių lauke. Lapkričio 19 dieną po žygio į Motiejūnus užėmus Širvintas, leitenanto Zigmo Tiškos kūnas buvo rastas Paširvinčio dvaro laukuose. Sužeistam Lietuvos karininkui lenkai nesuteikė jokios pagalbos.
Teodoras Arlauskas savo atsiminimuose apie ltn. Tiška taip rašo (kalba netaisyta):
„Aš negaliu ir negalėsiu užmiršt kuopos vyrų mylimo ir garbingo vado Tiškos. Jis buvo tikras tėvynės sūnus. Fronte nežiūrėjo, kad kareiviai eitų pirma, bet pats rodė kelią ir Širvintų juodoji žemė matė didžiai mylimo mūsų vado karžygišką mirtį už tėvynę. Aš taip a. a. Tiška mylėjau, kad jam pašvenčiau net savo sveikatą. Vadas Tiškus buvo sunkiai sužeistas ir nebegalėjo toliau vykdyt savo pasiryžimų, žemėje parkritęs gulėjo visai be jėgų.
Aš ir mano draugas Bičkus sugriebėm savo vadą ir nešėm, norėdami išgelbėt iš priešo nagų. Bičkų sužeidė ir jis pasiliko. Savo vadą apie tris kilometrus kelio nešiau vienas. Labai išvargau. Bet tada vadas liepė bėgt man pačiam, nes su juo būčiau nebespėjęs pasitraukt. Ir pabėgau. Bet sveikatą praradau.“
Minėtame 1938 metų „Kardo“ numeryje (Nr. 13) buvo išspausdintas V. V. eilėraštis, parašytas 1920 metų gruodžio 9 dieną ir pavadintas „A. a. Itn. Tiškos, žuvusio 1920 metais ties Širvintomis, atminimui“
Jau daug ką didvyriais minia pavadino!..
Sudžiūvo ir laurai kai kam ant galvos…
O tave… užuomaršon tuoj nuskandino,
Lyg būtum nebuvęs laukuose kovos!
Lyg būtum ir draugo visai neturėjęs,
Nė vieno bent kiek artimesnio žmogaus;
Lyg būtum tik savo tu laimės kūrėjas,
Beieškąs pagyrų vainiko pigaus!
O tu juk kraujuos bepasruvęs gulėjai,
Į priešo nuožmiąsias rankas pakliuvai…
Tai tu juk kovoj, ten, už tą, ką mylėjai –
Už brangią tėvynę garbingai žuvai.
Žuvai n’apdainuotas, narsusis gynėjau!
Ir kapas tegirdi tik verksmą mamos:
„Sūneli, sūneli! supau aš, penėjau…
Sudraskė tie žvėrys šalies svetimos!..
Tas verksmas graudingas, be galo graudingas!
Tai žodžiai senelės, motušės maldos…
Lai jie atminimui, broluži garbingas,
Įsmigs gilumon jau kiekvieno sielos!
