LIETUVOS KARIUOMENĖS SAVANORIS, kuriam SAUSIO 13-oji buvo ne tik gimimo, bet ir apsisprendimo TĖVYNĖS LABUI data
POVILAS REVENTAS (1896-1965)
2026 m. minime 130-ąsias gimimo metines
Povilas Reventas (metrikuose – Reveltas), Motiejaus sūnus, gimė 1896 metų sausio 13 dieną Kauno apskrities Garliavos valsčiaus Mastaičių kaime. Tėvai – Motiejus Reveltas (1865-1926) ir Ona Šidiškytė (1867-1931). Pagal profesiją – žemdirbys.
1919 metų sausio 13 dieną (per savo 23-čiąjį gimtadienį) savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Kauno komendantūros mokomajame būryje. 1919 metų gegužės mėn. pervestas į 1-ąjį pėstininkų Gedimino pulką. Antros kulkosvaidžių kuopos būrininkas.
Dalyvavo kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. 1919 metų lapkričio 20 dieną už gerą tarnybą pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. Pasižymėjo kautynėse su bolševikais 1919 metų rugpjūčio 30 dieną ties Kalkūnais.
Būrininką Povilą Reventą pristatant apdovanojimui, rašyta: „1919 metų rugsėjo 1 dieną ties Kalkūnais, kuomet priešui žengiant į Kalkūnus, jis kulkosvaidžio ugnimi du kartu sumaišė bolševikų grandines. Priešas įžengė į Kalkūnus tik tuomet, kada jo kulkosvaidis galutinai sugedo.”
1919 metų gruodžio mėnesį už narsą kautynėse bolševikų fronte apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę”.
1920 metais pervestas tarnauti į Karo mokyklą. Tais pačiais metais perkeltas į Artilerijos tiekimo skyrių. 1920 metų birželio 29 dieną pakeltas į vyresniuosius puskarininkius. 1921 metų gruodžio 13 dieną baigė karo tarnybą vyresniojo puskarininkio laipsniu Artilerijos tiekimo skyriaus Darbininkų kuopoje.
Prieš pat išeidamas į atsargą – 1921 metų gruodžio 3 dieną kreipėsi į kuopos vadą, prašydamas surasti jam vis dar neįteiktą Vyties Kryžių (vis dar klajojusį tarp 1-ojo Gedimino pulko štabo ir Artilerijos tiekimo skyriaus). Kaip matosi, ligi kario išvykimo Kryžius neatsirado ir apdovanojimas buvo vėliau pasiųstas į P. Revento gimtinę – Garliavos valsčiaus Mastaičių kaimą.
1929 metais gyveno jau Garliavos valsčiaus Juragių kaime, kur kaip savanoris gavo 10 hektarų žemės. 1930 metais jam pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis su liudijimu Nr.6132. Savanorių komisija išdavė dokumentus „Revento” pavarde, nors dokumentuose jis užfiksuotas kaip „Reveltas”. Nutarta vadinti jį taip, kaip žinojo kovos draugai karo tarnybos metu. Beje, dėl tos priežasties viena giminės dalis šiandien vadinasi „Reventais”, kita – „Reveltais”.
Vėliau iš Kauno apskrities persikėlė į Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčių. Ten įgijo veterinarijos gydytojo specialybę.
Sūnus Remigijus pasakoja, kad po Nepriklausomybės karo, tėvas buvo siunčiamas į Karo mokyklą, tačiau jis pats nutarė gydyti gyvulius. 1939 metais gyvendamas Jiezne vedė Veroniką Nakutytę (1914-1995). Išaugino dukrą Margaritą, sūnus Algimantą ir Remigijų.
Prasidėjus tarybinei okupacijai, gana greitai pradėtas persekioti. 1941-ųjų vasarą sužinojęs, kad pateko į išvežamųjų sąrašus, su ką tik gimusia dukrele ir šeima pabėgo į Simną. Bet ir čia gana greitai buvo susektas. Tėvas pasakojęs, kad turėjo būti išvežtas birželio 23-ąją.
Prasidėjęs karas nuo Sibiro išgelbėjo, tačiau fronto baisumai pritrenkė dar labiau – ypač kai vokiečiai subombardavo Simno miestelį ir jame buvusį rusų pasieniečių dalinį. Nuo bombos skelveldros žuvo Povilo dukrelę ant rankų laikiusi namo šeimininkė, o tėvas sveikas išliko tik per stebuklą.
Karo metai šeimai irgi buvo sunkūs. 1941 ir 1944 metais gimė sūnūs Algimantas ir Remigijus. Visą laiką teko glaustis pas svetimus žmones, nes gautoje žemėje namo taip ir nespėjo baigti. O karo pabaigoje vokiečiai paėmė kasti apkasų, o po to visus sulaikytuosius suvežė į stovyklą ir pradėjo verbuoti stoti į vermachtą. Žmona Veronika, iš aplinkinių sužinojusi, kad atsisakę stoti į vokiečių kariuomenę bus sušaudyti, atskubėjo prie stovyklos su šešių mėnesių sūneliu vežimėlyje gelbėti vyro. Po tokio įspėjimo tėvas su kitais vyrais iš stovyklos pabėgo. Per sumaištį ir šaudymą vežimėlis su sūneliu pasimetė ir jį pavyko surasti tik kitą dieną.
Po karo, 1946-aisias, šeima Kačerginėje pergyveno Nemuno potvynį. Iš Kauno grįžę tėvai rado namą, apsemtą ligi stogo. Tris mažamečius saugojusi kaimynė moteris sugebėjo užtempti juos į pastogę, bet pati susijaudinusi mirė nuo širdies smūgio. Savo rūpesčiais užsiėmę kaimynai negalėjo padėti, ir vaikų gelbėti plaukė tik tėvai.
Į savo ūkį Juragių kaime taip ir negrįžo. O 1950 metais, jau dirbant veterinarijos gydytoju, grįžtantį iš iškvietimo kaime, tėvą užpuolė banditai ir nustūmė nuo geležinkelio tilto. Sužalotas vos įstengė pareiti namo. Po to užpuolimo ilgai gydėsi ir ligi gyvenimo pabaigos liko invalidu.
Jau pats negalėdamas dirbti, Povilas Reventas savo profesijos išmokė žmoną Veroniką, kuri veterinare dirbo iki pat pensijos.
Mirė 1965 metų sausio 21 dieną Palomenės kaime. Palaidotas Garliavos Jonučių kapinėse.
Už pateiktą medžiagą dėkojame gerbiamam Viliui Kavaliauskui.
Povilo Revento vardas įamžintas Garliavos Vyčio Kryžiaus kavalierių atminimo suolelyje.
Viena Narsiečių gatvė pavadinta Povilo Revento vardu.
